Žinginė:
Puspiruečiuose
žingine, aplink mažu ratuku statomą vidinę užpakalinę koją sukami žirgo pečiai,
o pats elementas pradedamas iš mažesnio kampo „pečio vidun“ pozicijos.
Risčia:
Kuomet risčia tampa
panašesnė į pasažą (pernelyg ilga pakibimo ore fazė), užpakalinės kojos
pernelyg sulėtėja. Tai nėra nei gera risčia, nei geras pasažas – žirgas tuojau
pat turi būti taisomas. Geriausia – kastart paliečiant blauzda pajudinant tarsi
pasitraukimu nuo blauzdos išorėn. Daugiau sutelkimo risčioje geriausia prašyti
jojant šoninius elementus. Jei žirgas siūlo per retą ritmą, raitelis neturėtų
prie jo prisitaikyti, o sėdėti šiek tiek „greičiau“. Svarbu ir pernelyg
nespausti šlaunimis, kas taip pat skatina žirgą lėtinti ritmą.
Vidutine risčia
jojama visa įtrižainė iki galo, tarsi norėtumėte peršokti sienelę. Sutelkiama
tik tuomet, kai žirgo nosis priartėja prie sienelės ir raidės.
Skersavime
pirmiausia juda žirgo kaklas, o ne kūnas, ir juo labiau ne užkapakalis. Jei
skersavimuose žirgas eina užpakaliu, pirmiausia jojama pečiu vidun įstrižaine,
ir tik jei tai einasi sklandžiai, truputį atmetama išorinė blauzda ir gaunamas
skersavimas.
Jei skersuojant
risčia žirgas nusimuša į zovadą, vidine blauzda reiktų aktyviau paraginti pirmyn
šiek tiek už pavaržos.
Žirgas, kuriam
sunku išlaikyti stabilų ritmą skersavimuose, pirmiausia jojamas vidutinės
risčios tempu pasitraukimu nuo blauzdos. Tik tuomet palaipsniui prašoma
taisyklingo linkimo vidun. Daugiau energijos ir geresnis ritmas gaunamas
raginant vidine bauzda. Jei žirgo kaklas pernelyg aukštai pakyla, jis keliems
tempams sulenkiamas į išorę ir vėl gražinamas į ankstesnę poziciją.
Jei skersuojant
risčioje žirgas įsitempia, pradeda lėkti, ji pervedamas į žinginę, tačiau
toliau jojama skersuojant. Jei kojos pernelyg mažai kryžiuojamos, grįžtama prie pasitraukimo nuo blauzdos, ir
tuomet lėtai atgal į taisyklingą linkimą. Treniruotėse kartais verta užkryžiuoti
užpakalines kojas priešais pečius, jei užpakalis linkęs atsilikti.
Zovada:
Keliant žirgą į
zovadą, būtinas nedidelis pastatymas į vidų, išorinė blauzda atitraukiama
atgal, o vidinė – šiek tiek pastumiama pirmyn. Raginama iš esmės tik vidine
blauzda, tam , kad vėliau keičiant kojas tempais, užpakalis nešokinėtų
kairėn-dešinėn. Svarbu, kad pakilimo metu nepailgėtų pavadžiai. Mokant pakilimo
jauną žirgą, kartais padeda pasilenkti pirmyn ir į vidų virš vidinio žirgo
peties ir paraginti steku iš karto už vidinės blauzdos. Zovadoje pirmyn
raginama vidine blauzda.
Perėjimų žinginė –
zovada mokant jauną žirgą, geriausia pradėti nuo 8 m. volto žingsniu ir prašyti pakilimo įjojant į sienelę,
nepailginant išorinio pavadžio. Toks pats pratimas naudojamas mokant perėjimą
iš zovados į žingsnį. Visuose perėjimuose emininis momentas – neleisti išorinei
alkūnei pasislinkti pirmyn. Prašant perėjimo iš zovados į žingsnį, geriau kartą
padaryti grubesnį išlaikymą, nei nuolatos traukti pavadžius taip ir
nepasiekiant reikiamo rezultato. Raitelio korpusas turi išlikti tiesus, o
nugara tvirta. Jei perėjimas į žingsnį visvien sunkus, pradžioje mokoma sustoti
iš zovados, stabdant žirgą jojant į sienelę, o tuomet po sustojimo leidžiama po
truputi pradėti eiti pirmyn.
Paprastuose kojos
keitimuose per žingnsnį labai svarbus šuoliavimo sutelkimas prieš perėjimą.
Stūmimas blauzda turi būti proporcingas pavadžių išlaikymui ir atvirksčiai.
Norint pajusti kiek sutelkimo reikia, šuoliavimas sutelkiamas iki maksimumo
visai negalvojant apie perėjimą į žingsnį, ir tik tuomet vienu ryškesniu
išlaikymu žirgas pervedamas į žinginę.
Jei vidutinėje
zovadoje žirgas pradeda stipriai remtis į pavadžius, padeda lėtai pakaitalioti
pastatymą tai į vidų, tai į išorę. Perėjimas iš vidutinės zovados į sutelktą
turi būti jojamas nesulėtinant zovados tempo. Perėjimas turi įvykti pe 1-2 žingsnius. Jei sunku tai pajusti, kartą kitą žirgas iš
vidutinės zovados sustabdomas tiesiai į sustojimą.
Jei zovadoje
užpakalinės kojos atsiremia į žemę beveik vienu metu, žirgą atpalaiduoti padeda
jojimas renverso pozicijoje ratu, raiteliui pasisukant visu kūnu į vidų.
Jei žirgui sunku
suprasti, kada raitelis prašo keisti koją ore, senoji kojų pozicija išlaikoma
kiek ryškiau, kad žirgui pasijustų skirtumas ją pakeitus.
Jei kojos
keitimuose ore žirgas meta užpakalį į naują pusę, senąją vidinę blauzdą reikėtų
išlaikyti tvirčiau priglaustą.
Norint pagerinti
kojų keitimų ore ekspresiją, pirmiausia žirgas turi būti visiškai tiesus.
Tuomet keitimus reikėtų bandyti jojant vidutine zovada, keitimo metu išlaikant
naują išorinį pavadį. Joti pirmyn šiuo atveju nereiškia „ilgyn“ – žirgo
korpusas turi išlikti trumpas, svoris – ant galinių kojų. Žirgas turi tarsi
„susprogti į keitimą“.
Kojos keitimai,
kurie yra per staigūs, atliekami tarsi „pasišokėjant“, taisomi jojant gyvesniu
tempu, tačiau neatiduodant pavadžių pirmyn. Jojama visuomet į naują išorinį
pavadį. Jei žirgas linkęs per žemai nuleisti galvą, ji pakeliama kilstelėjant
naują išorinį pavadį.
Kojų keitimuose
tempais išlaikymai atliekami naujuoju išoriniu pavadžiu – juo taip kilstelėjama
nosis aukštyn. Tempais kojos keičiamos jojant kiek gyvesniu tempu pirmyn, o
trumpojoje sienelėje grįžtama prie sutelkimo.
Pagrindinis darbas
su piruetais zovadoje vyksta sukant vadinamus „darbinius“ piruetus, labai
didelius, varijuojant tarp labiau „petys vidun“ ar labiau „traverso“ pozicijos,
pastatymo į vidų ir išorę, daugiau ar mažiau sutelkimo, greitesniam ir
lėtesniam tempe.
Puspiruečiuose
zovada, daugiau galvojama apie kaklo sukimą. Kartais išorinis pavadys išlaikomas
per stipriai ir žirgas negali sulinkti vidun – tuomet jis turi būti
palaisvinamas.
Žirgui, kuris
pernelygs smariai susitelkia ruošiamas piruetui zovada ir pradeda stoti,
raitelis gali padėti sėdedamas šiek tiek „lengviau“, kiek palinkęs pirmyn virš
vidinio žirgo peties.
Piruetai zovadoje
pradedami ir užbaigiami pečiu vidun. Jei žirgo užpakalis atsiduria pernelyg
toli puspiruečio viduje, o pečiai sunkiai sukasi, jojamas ¼ pirueto iš karto tęsiant mažučiu voltu su labai daug
linkimo vidun, užpakalį vidine blauzda išstumiant išorėn.
Raitelio sėdėsena ir testų jojimas:
Kad raitelis geriau
pajustų stabilų kontaktą su išoriniu pavadžiu, išorinį kumštį galima „pasidėti“
ant balno ir ten išlaikyti raginant vidine blauzda ir prašant pastatymo į vidų
vidiniu pavadžiu.
Raiteliai turėtų
vengti jojimo su per ilgais, tai kabančiais, tai vėl įsitempiančiais
pavadžiais. Tik trumpi pavadžiai švelnūs žirgui.
Jojant nuo žaslų
iki raitelio alkūnės turėtų eiti tiesi linija, o ranka nuo pečių iki alkūnės
turi būti vertikali – tik tokioje pozicijoje raitelio juosmens raumenys
pajungiami išlaikymams. Jei raitelis joja ištiestomis alkūnėmis, jam už nugaros
ties alkūnėmis veiksminga perkišti ilgą steką ir taip pajodinėti, kol atras
tinkamą poziciją. Jei raitelio alkūnės laikomos sulenktos, o pečių-alkūnės
linija vertikali, išlaikyti tiesius pečius taip pat lengva.
Jei raitelis
netaisyklingai naudoja vidinį pavadį traukdamas kumštį į rato išorę ir link
pilvo, žirgo pečiams leidžiama „išgriūti“ į rato išorę.
Norint raitelį
išmokyti kiekvieną ranką laikyti savo pusėje, o alkūnes prie šonų, galima joti
su dviem ilgais stekais, laikomais taip, kad pratęstų nuo žąslų einančią tiesią
liniją iki alkūnės. Stekus reikia sugriebti maždaug ties viduriu, o pačius
galiukus – paspausti po alkūnėmis. Taip riešas turės išlikti tiesus, o alkūnės
greta kūno. Priglausti alkūnes ir stabilizuot rankas taip pat padeda šiek tiek
plačiau viena nuo kitos laikomos plaštakos.
Jojant žirgu, kuris
sunkiai ima stabilų kontaktą, raiteliui taip pat sunku išlaikyti ramią ranką.
Tokiu atveju padeda vienu ar keliais prištais įsitverti į balno dirželį.
20 m. ratas ties C turi keturis „kontrolinius“ taškus: ties C, tarp H is S,
ties vidurio linija, ir tarp R ir M. Šiuos taškus reikia paliesti ne ilgiau
kaip vienam žirgo ilgiui ir iš karto joti tolyn nuo sienelės, kitaip ratas
tampa panašus į kvadratą.
Bendras žirgo treniravimas:
Jei žirgas
nepaklusnus, nenori eiti link baisaus daikto, sustoja, užsikerta, o tada
apsisukęs neša šalin, pro baimę keliantį daiką reikia joti su ryškiu pastatymu
kakle nuo jo, žirgą reikiama kryptim stumiant vidine blauzda. Žirgas turi
nuolatos judėti pirmyn – nesvarbu kokiu greiciu ar aliūru – ir raitelis turi
sureguoti ragindamas vos tik žirgas pradeda lėtėti artėdamas prie baimę
keliančio daikto. Kitaip kyla pavojus, kad žirgas ims bėgti atbulas, stos
piestu ir apsivers.
Žirgams, kurių
užpakalinės kojos atsilieka už korpuso arba yra „lėtos“, naudingi perėjimai
tarp risčios ir žinginės, perėjimų metu paraginant žirgą steku ant užpakalio.
Jei žirgas į tokį paraginimą spiria, jis tuoj pat turi būti paragintas dar
kartą, tik stipriau. Perėjimuose žirgo kaklas ir pavadžiai neturėtų pailgėti.
Jei išlaikant pavadžius žirgas sustoja ir nenori judėt pirmyn trumpesniu kaklu,
reikia stipriau raginti blauzdomis (tarsi spiriant, o ne spaudžiant), bet
pavadžių pirmyn neatiduoti.
Jei žirgas jojant
ratu yra kreivas (užpakalis yra labiau rato viduje jei priekis), raitelis
turėtų pečiais pasisukti į vidų nuo pat klubų. Perėjimuose į zovadą, norint
išlaikyti žirgą tiesų, raitelio išorinis klubas pasumiamas pirmyn ir į vidų.
Žirgui ir raiteliui
lengviau atlikti bet kokį elementą, jei kampai išjojami giliai ir su tinkamu
linkimu. Pvz. jojant kampe į kairę pusę, kairiu pavadžiu prašoma pastatymo į
kairę, dešinys pavadys (kumštis) „padedamas“ ant balno, o vidine blauzda
stumiama tol, kol žirgas suminkštėja.
Jei atliekant
perėjimus tarp aliūrų ar pačiuose aliūruose žirgas nėra pakankamai apvalus
kakle, galva ir kaklas pakyla, perėjimai turėtų būti jojami su daugiau
pastatymo į vidų.
Jei žirgo pakaušis
kietas, ji „atidaryti“ galima kaitaliojant kaklo pastatymą į rato vidų ir
išorę.
Žirgams, kuriems
sunku išlaikyti stabilų kontaktą su žąslais (tai virš, tai už pavadžio) naudingi
taisyklingi perėjimai tarp aliūrų, tačiau auksinė taisyklė tokia: jei žirgas
yra virš pavadžio, jis lankstomas jojant kuo daugiau voltų, jei už pavadžio –
aktyviai jojamas pirmyn.
Pirmyn lekiantis,
stipriai pavadžius traukiantis žirgas suvaldomas kas kelis žingsnius darant
perėjimus raiteliui tik švelniai žaidžiant pirštais. Pavadžiai niekada stipriai
netraukiami atgal norint „nugalėti“ žirgą.
Norint atpalaiduoti
aukštai laikomą, nelankstų kaklą, žinginėje (vėliau ir risčioje) daromas status
pasitraukimas nuo blauzdos judant beveik vien į šoną ir minimaliai pirmyn. Jo
metu kaklo pastatymas keičiamas tai į vieną tai į kitą pusę tik išlaikant
pavadį, o ne timpčiojant pirmyn atgal. Linkimas pavadžiu paimamas ir laikomas
tol, kol žirgas suminkštėja nuo raginimo blauzda.
Jei žirgas yra virš
pavadžio sustojimų metu, jų mokoma jojant ratu, linkimą kūne išlaikant ir
sustojus. Žirgas paruošiamas palaipsniui sutelkiant, o sustojus pavadžiai
nepailginami.
Parengė Agnė Uždavinytė