Žinginė:
Puspiruečiuose žingine, aplink mažu ratuku statomą vidinę užpakalinę koją sukami žirgo pečiai, o pats elementas pradedamas iš mažesnio kampo „pečio vidun“ pozicijos. 

Risčia: 
Kuomet risčia tampa panašesnė į pasažą (pernelyg ilga pakibimo ore fazė), užpakalinės kojos pernelyg sulėtėja. Tai nėra nei gera risčia, nei geras pasažas – žirgas tuojau pat turi būti taisomas. Geriausia – kastart paliečiant blauzda pajudinant tarsi pasitraukimu nuo blauzdos išorėn. Daugiau sutelkimo risčioje geriausia prašyti jojant šoninius elementus. Jei žirgas siūlo per retą ritmą, raitelis neturėtų prie jo prisitaikyti, o sėdėti šiek tiek „greičiau“. Svarbu ir pernelyg nespausti šlaunimis, kas taip pat skatina žirgą lėtinti ritmą.
Vidutine risčia jojama visa įtrižainė iki galo, tarsi norėtumėte peršokti sienelę. Sutelkiama tik tuomet, kai žirgo nosis priartėja prie sienelės ir raidės.
Skersavime pirmiausia juda žirgo kaklas, o ne kūnas, ir juo labiau ne užkapakalis. Jei skersavimuose žirgas eina užpakaliu, pirmiausia jojama pečiu vidun įstrižaine, ir tik jei tai einasi sklandžiai, truputį atmetama išorinė blauzda ir gaunamas skersavimas.
Jei skersuojant risčia žirgas nusimuša į zovadą, vidine blauzda reiktų aktyviau paraginti pirmyn šiek tiek už pavaržos.
Žirgas, kuriam sunku išlaikyti stabilų ritmą skersavimuose, pirmiausia jojamas vidutinės risčios tempu pasitraukimu nuo blauzdos. Tik tuomet palaipsniui prašoma taisyklingo linkimo vidun. Daugiau energijos ir geresnis ritmas gaunamas raginant vidine bauzda. Jei žirgo kaklas pernelyg aukštai pakyla, jis keliems tempams sulenkiamas į išorę ir vėl gražinamas į ankstesnę poziciją.
Jei skersuojant risčioje žirgas įsitempia, pradeda lėkti, ji pervedamas į žinginę, tačiau toliau jojama skersuojant. Jei kojos pernelyg mažai kryžiuojamos,  grįžtama prie pasitraukimo nuo blauzdos, ir tuomet lėtai atgal į taisyklingą linkimą. Treniruotėse kartais verta užkryžiuoti užpakalines kojas priešais pečius, jei užpakalis linkęs atsilikti. 

Zovada:
Keliant žirgą į zovadą, būtinas nedidelis pastatymas į vidų, išorinė blauzda atitraukiama atgal, o vidinė – šiek tiek pastumiama pirmyn. Raginama iš esmės tik vidine blauzda, tam , kad vėliau keičiant kojas tempais, užpakalis nešokinėtų kairėn-dešinėn. Svarbu, kad pakilimo metu nepailgėtų pavadžiai. Mokant pakilimo jauną žirgą, kartais padeda pasilenkti pirmyn ir į vidų virš vidinio žirgo peties ir paraginti steku iš karto už vidinės blauzdos. Zovadoje pirmyn raginama vidine blauzda.
Perėjimų žinginė – zovada mokant jauną žirgą, geriausia pradėti nuo 8 m. volto žingsniu ir prašyti pakilimo įjojant į sienelę, nepailginant išorinio pavadžio. Toks pats pratimas naudojamas mokant perėjimą iš zovados į žingsnį. Visuose perėjimuose emininis momentas – neleisti išorinei alkūnei pasislinkti pirmyn. Prašant perėjimo iš zovados į žingsnį, geriau kartą padaryti grubesnį išlaikymą, nei nuolatos traukti pavadžius taip ir nepasiekiant reikiamo rezultato. Raitelio korpusas turi išlikti tiesus, o nugara tvirta. Jei perėjimas į žingsnį visvien sunkus, pradžioje mokoma sustoti iš zovados, stabdant žirgą jojant į sienelę, o tuomet po sustojimo leidžiama po truputi pradėti eiti pirmyn.
Paprastuose kojos keitimuose per žingnsnį labai svarbus šuoliavimo sutelkimas prieš perėjimą. Stūmimas blauzda turi būti proporcingas pavadžių išlaikymui ir atvirksčiai. Norint pajusti kiek sutelkimo reikia, šuoliavimas sutelkiamas iki maksimumo visai negalvojant apie perėjimą į žingsnį, ir tik tuomet vienu ryškesniu išlaikymu žirgas pervedamas į žinginę.
Jei vidutinėje zovadoje žirgas pradeda stipriai remtis į pavadžius, padeda lėtai pakaitalioti pastatymą tai į vidų, tai į išorę. Perėjimas iš vidutinės zovados į sutelktą turi būti jojamas nesulėtinant zovados tempo. Perėjimas turi įvykti pe 1-2 žingsnius. Jei sunku tai pajusti, kartą kitą žirgas iš vidutinės zovados sustabdomas tiesiai į sustojimą.
Jei zovadoje užpakalinės kojos atsiremia į žemę beveik vienu metu, žirgą atpalaiduoti padeda jojimas renverso pozicijoje ratu, raiteliui pasisukant visu kūnu į vidų.
Jei žirgui sunku suprasti, kada raitelis prašo keisti koją ore, senoji kojų pozicija išlaikoma kiek ryškiau, kad žirgui pasijustų skirtumas ją pakeitus.
Jei kojos keitimuose ore žirgas meta užpakalį į naują pusę, senąją vidinę blauzdą reikėtų išlaikyti tvirčiau priglaustą.
Norint pagerinti kojų keitimų ore ekspresiją, pirmiausia žirgas turi būti visiškai tiesus. Tuomet keitimus reikėtų bandyti jojant vidutine zovada, keitimo metu išlaikant naują išorinį pavadį. Joti pirmyn šiuo atveju nereiškia „ilgyn“ – žirgo korpusas turi išlikti trumpas, svoris – ant galinių kojų. Žirgas turi tarsi „susprogti į keitimą“.
Kojos keitimai, kurie yra per staigūs, atliekami tarsi „pasišokėjant“, taisomi jojant gyvesniu tempu, tačiau neatiduodant pavadžių pirmyn. Jojama visuomet į naują išorinį pavadį. Jei žirgas linkęs per žemai nuleisti galvą, ji pakeliama kilstelėjant naują išorinį pavadį.
Kojų keitimuose tempais išlaikymai atliekami naujuoju išoriniu pavadžiu – juo taip kilstelėjama nosis aukštyn. Tempais kojos keičiamos jojant kiek gyvesniu tempu pirmyn, o trumpojoje sienelėje grįžtama prie sutelkimo.
Pagrindinis darbas su piruetais zovadoje vyksta sukant vadinamus „darbinius“ piruetus, labai didelius, varijuojant tarp labiau „petys vidun“ ar labiau „traverso“ pozicijos, pastatymo į vidų ir išorę, daugiau ar mažiau sutelkimo, greitesniam ir lėtesniam tempe.
Puspiruečiuose zovada, daugiau galvojama apie kaklo sukimą. Kartais išorinis pavadys išlaikomas per stipriai ir žirgas negali sulinkti vidun – tuomet jis turi būti palaisvinamas.
Žirgui, kuris pernelygs smariai susitelkia ruošiamas piruetui zovada ir pradeda stoti, raitelis gali padėti sėdedamas šiek tiek „lengviau“, kiek palinkęs pirmyn virš vidinio žirgo peties.
Piruetai zovadoje pradedami ir užbaigiami pečiu vidun. Jei žirgo užpakalis atsiduria pernelyg toli puspiruečio viduje, o pečiai sunkiai sukasi, jojamas ¼ pirueto iš karto tęsiant mažučiu voltu su labai daug linkimo vidun, užpakalį vidine blauzda išstumiant išorėn.

Raitelio sėdėsena ir testų jojimas:
Kad raitelis geriau pajustų stabilų kontaktą su išoriniu pavadžiu, išorinį kumštį galima „pasidėti“ ant balno ir ten išlaikyti raginant vidine blauzda ir prašant pastatymo į vidų vidiniu pavadžiu.
Raiteliai turėtų vengti jojimo su per ilgais, tai kabančiais, tai vėl įsitempiančiais pavadžiais. Tik trumpi pavadžiai švelnūs žirgui.
Jojant nuo žaslų iki raitelio alkūnės turėtų eiti tiesi linija, o ranka nuo pečių iki alkūnės turi būti vertikali – tik tokioje pozicijoje raitelio juosmens raumenys pajungiami išlaikymams. Jei raitelis joja ištiestomis alkūnėmis, jam už nugaros ties alkūnėmis veiksminga perkišti ilgą steką ir taip pajodinėti, kol atras tinkamą poziciją. Jei raitelio alkūnės laikomos sulenktos, o pečių-alkūnės linija vertikali, išlaikyti tiesius pečius taip pat lengva.
Jei raitelis netaisyklingai naudoja vidinį pavadį traukdamas kumštį į rato išorę ir link pilvo, žirgo pečiams leidžiama „išgriūti“ į rato išorę.
Norint raitelį išmokyti kiekvieną ranką laikyti savo pusėje, o alkūnes prie šonų, galima joti su dviem ilgais stekais, laikomais taip, kad pratęstų nuo žąslų einančią tiesią liniją iki alkūnės. Stekus reikia sugriebti maždaug ties viduriu, o pačius galiukus – paspausti po alkūnėmis. Taip riešas turės išlikti tiesus, o alkūnės greta kūno. Priglausti alkūnes ir stabilizuot rankas taip pat padeda šiek tiek plačiau viena nuo kitos laikomos plaštakos.
Jojant žirgu, kuris sunkiai ima stabilų kontaktą, raiteliui taip pat sunku išlaikyti ramią ranką. Tokiu atveju padeda vienu ar keliais prištais įsitverti į balno dirželį.
20 m. ratas ties C turi keturis „kontrolinius“ taškus: ties C, tarp H is S, ties vidurio linija, ir tarp R ir M. Šiuos taškus reikia paliesti ne ilgiau kaip vienam žirgo ilgiui ir iš karto joti tolyn nuo sienelės, kitaip ratas tampa panašus į kvadratą.

Bendras žirgo treniravimas: 
Jei žirgas nepaklusnus, nenori eiti link baisaus daikto, sustoja, užsikerta, o tada apsisukęs neša šalin, pro baimę keliantį daiką reikia joti su ryškiu pastatymu kakle nuo jo, žirgą reikiama kryptim stumiant vidine blauzda. Žirgas turi nuolatos judėti pirmyn – nesvarbu kokiu greiciu ar aliūru – ir raitelis turi sureguoti ragindamas vos tik žirgas pradeda lėtėti artėdamas prie baimę keliančio daikto. Kitaip kyla pavojus, kad žirgas ims bėgti atbulas, stos piestu ir apsivers.
Žirgams, kurių užpakalinės kojos atsilieka už korpuso arba yra „lėtos“, naudingi perėjimai tarp risčios ir žinginės, perėjimų metu paraginant žirgą steku ant užpakalio. Jei žirgas į tokį paraginimą spiria, jis tuoj pat turi būti paragintas dar kartą, tik stipriau. Perėjimuose žirgo kaklas ir pavadžiai neturėtų pailgėti. Jei išlaikant pavadžius žirgas sustoja ir nenori judėt pirmyn trumpesniu kaklu, reikia stipriau raginti blauzdomis (tarsi spiriant, o ne spaudžiant), bet pavadžių pirmyn neatiduoti.
Jei žirgas jojant ratu yra kreivas (užpakalis yra labiau rato viduje jei priekis), raitelis turėtų pečiais pasisukti į vidų nuo pat klubų. Perėjimuose į zovadą, norint išlaikyti žirgą tiesų, raitelio išorinis klubas pasumiamas pirmyn ir į vidų.
Žirgui ir raiteliui lengviau atlikti bet kokį elementą, jei kampai išjojami giliai ir su tinkamu linkimu. Pvz. jojant kampe į kairę pusę, kairiu pavadžiu prašoma pastatymo į kairę, dešinys pavadys (kumštis) „padedamas“ ant balno, o vidine blauzda stumiama tol, kol žirgas suminkštėja.
Jei atliekant perėjimus tarp aliūrų ar pačiuose aliūruose žirgas nėra pakankamai apvalus kakle, galva ir kaklas pakyla, perėjimai turėtų būti jojami su daugiau pastatymo į vidų.
Jei žirgo pakaušis kietas, ji „atidaryti“ galima kaitaliojant kaklo pastatymą į rato vidų ir išorę.
Žirgams, kuriems sunku išlaikyti stabilų kontaktą su žąslais (tai virš, tai už pavadžio) naudingi taisyklingi perėjimai tarp aliūrų, tačiau auksinė taisyklė tokia: jei žirgas yra virš pavadžio, jis lankstomas jojant kuo daugiau voltų, jei už pavadžio – aktyviai jojamas pirmyn.
Pirmyn lekiantis, stipriai pavadžius traukiantis žirgas suvaldomas kas kelis žingsnius darant perėjimus raiteliui tik švelniai žaidžiant pirštais. Pavadžiai niekada stipriai netraukiami atgal norint „nugalėti“ žirgą.
Norint atpalaiduoti aukštai laikomą, nelankstų kaklą, žinginėje (vėliau ir risčioje) daromas status pasitraukimas nuo blauzdos judant beveik vien į šoną ir minimaliai pirmyn. Jo metu kaklo pastatymas keičiamas tai į vieną tai į kitą pusę tik išlaikant pavadį, o ne timpčiojant pirmyn atgal. Linkimas pavadžiu paimamas ir laikomas tol, kol žirgas suminkštėja nuo raginimo blauzda.
Jei žirgas yra virš pavadžio sustojimų metu, jų mokoma jojant ratu, linkimą kūne išlaikant ir sustojus. Žirgas paruošiamas palaipsniui sutelkiant, o sustojus pavadžiai nepailginami. 

Parengė Agnė Uždavinytė